Vidutiniškai žmogus įkvepia 8 litrus oro per minutę, bet tereikia tik keleto kokios nors kvapiosios medžiagos molekulių, kad pajustume kvapą. Tyrinėtojai tvirtina, jog turime penkias „nosis" t.y. labai jautrią uoslę, bet silpnai išvystytą kvapo analizatorių smegenyse. Todėl labai nedaug ką galime pasakyti apie vieną ar kitą kvapą.
Mes nuolat apsupti – kartais tiesiogine prasme dūstame – nuo kvapų, natūralių ir sintetinių. Mes nuolat gauname daug ir įvairių kvapo žinučių iš aplinkos. Kai kurie kvapai mums yra tiesiog primetami, aromatizuojama beveik viskas, nuo grindų ploviklio iki maisto produktų, kad pagerėtų pardavimai; įstaigos ir dideli pastatai aromatizuojami, kad būtų galima modeliuoti atmosferą ir tuo būdu manipuliuoti dirbančiaisiais ir klientais; viešbučiai aromatizuojami tam, kad sudarytų gerą įspūdį, oro uostai, kad sumažintų keleivių baimę, automobiliai, kad sumažintų kamščių keliamą stresą; medicinoje kvapai naudojami onkologinių ligonių terapijai ir gimdymo palengvinimui. Psichosomatinį kvapo poveikį esame patyrę kiekvienas: kvapų mišinys stomatologo kabinete mums gali sukelti baimę ir nerimą, o mokyklos valgyklos kvapas - paveikti apetitą...
Parfumeriai iš kailio neriasi ieškodami naujų kvapių medžiagų derinių, kad sukurtų kvepalus, sukeliančius nenugalimą potraukį jais išsikvėpinusiam ar sukuriančius tam tikrą nuotaiką. Verslininkai reikalauja iš mokslininkų sukurti aromatinius mišinius, kurie įtakotų konkuruojančių firmų atstovus ar partnerius dalykiniuose verslo susitikimuose. Netgi vaikų ir tėvų santykiuose kvapas vaidina ne paskutinį vaidmenį. Ieškoma kvapų, kurie stimuliuotų dėmesingą ir švelnų elgesį su mažyliu arba mažintų perdėto tėviško rūpesčio priepuolius. Kvapai tarnauja kaip afrodiziakai, t.y. stimuliuoja seksualinį potraukį, didina potenciją, sumažina lytinį šaltumą ir įneša į intymų gyvenimą naujumo ir įvairovės.
Aromaterapija
Trumpai tariant, aromaterapija – tai mokslas apie kvapus ir jų panaudojimą. Eteriniai aliejai yra natūraliai išgautos augalų aromatinės esencijos, naudojamos kūno, proto ir dvasios balansavimui, gydymui ir profilaktikai. šiuolaikinė tradicinė aromaterapija skiriama į:
visuminę/holistinę – bendrąjį gydymo būdą (labiausiai paplitusi Anglijoje, JAV, Japonijoje) – masažai, inhaliacijos, kompresai, tepalai bei aplinkos aromatizavimas ir valymas;
medicininę–prancūziškąją – kuomet bendrosios praktikos gydytojai skiria eterinius aliejus į vidų. Dažniausiai eterinius aliejus gydytojai prirašo vietoje antibiotikų, tačiau jie naudojami ir kitiems negalavimams gydyti.
Aromaterapija žmogų veikia trimis lygiais:
kūną – per odą - masažų, vonių, tepalų pagalba;
per uoslę – specialiai įkvepiant, darant inhaliacijas arba bendrai aromatizuojant aplinką;
per os - geriant į vidų, naudojant žvakutes;
protą, intelektą, emocijas, smegenų veiklą;
dvasią - per energetinius kūnus – vibracinė aromaterapija.
Iš sociologinių tyrimų matyti, kad aromaterapija užsiima kelios žmonių grupės:
masažuotojai, fitoterapeutai ir žolininkai, kosmetologai;
profesionalūs medikai: gydytojai, medicinos seserys, sunkių ligonių slaugytojai;
žmonės, norintys geriau pažinti save ir keičiantys profesiją (dažniausiai 25 – 40 metų moterys).
Aromaterapija ne tik gydo, eteriniai aliejai labai gerai saugo nuo aplinkos teršalų, virusų, bakterijų. Vien apsupdami save ir savo vaikus apsaugančiais augalų aromatais mes išvengsime daugelio oru plintančių ligų. Užuot laukdami, kol pajusime pirmuosius ligos simptomus ir tada ją gydysime cheminiai vaistais arba antibiotikais, mes turime puikų įrankį, kad apsaugotume savo kūną ir sustiprintume jo atsparumą tiek, kad ligos mūsų nevargintų iš viso. "Mes stovime sveikatos revoliucijos ištakose. Prevencinė medicina yra ateities medicina ir aromaterapija yra viena iš svarbiausių jos sričių,"rašo Magie Tysserandt knygoje "Aromaterapija moterims".
Aromatinius aliejus, mišinius voniai, masažui, kaukes, net gi savo mylimus kvepalus nesudėtinga pasigaminti patiems. Dalį augalų, iš kurių jūs išgausite šias dieviškas esencijas, galite užsiauginti savo sode. Jazmino žiedų, lavandų, rožių žiedlapių, ramunėlių, medetkų, čiobrelių, kraujažolių, jonažolių prisirinkti pas močiutę kaime. Juos galima pamerkti į šaltai spaustą kokybišką saulėgrąžų, migdolų ar abrikosų kauliukų ar, pagaliau, alyvuogių ar vynuogių kauliukų aliejų, palaikyti porą savaičių saulėje, kas kelios dienos pakeičiant augalinę žaliavą nauja ir turėsime puikių maceratų tinkamų ir masažui, ir skausmui ar sumušimui gydyti, ir sausai, suskirdusiai odai patepti ir po vonios ar po pirties pamaloninti viso kūno odą.
Aromaterapijos istorija
Nuo neatmenamų laikų augalai ir jų ekstraktai buvo naudojami sumažinti skausmui, pirmajai pagalbai, kaip antibakteriniai, aktyvinantys ir pagerinantys savijautą. Žodžiai „eteriniai aliejai", „aromaterapija" buvo pradėti vartoti tik XX amžiuje, bet distiliuoti ekstraktai iš augalų – tai, ką mes šiandien vadiname eteriniais aliejais – buvo naudojami nuo seniausių laikų religiniuose ritualuose, parfumerijoje ir kaip higienos priemonės. Galima spėti, kad ankstyvoji kvapų istorija prasidėjo nuo sakų, dervų ir augalų sulčių deginimo. Iš šių ritualų vėliau kilo smilkalai.
Palaipsniui kvapieji augalai buvo pradėti naudoti drauge su gyvuliniais riebalais ir augaliniais aliejais – tuo mišiniu žmonės galėjo teptis kūną religinių apeigų metu. Iš 7 – 4 tūkst. prieš m.e. – Neolito laikotarpio - randamos mažos urnos ir amforos, kuriose yra likę alyvuogių ir sezamo aliejų sumaišytų su aromatiniais augalais pėdsakų. 1975 m. archeologinės ekspedicijos Indo slėnyje (Pakistano teritorijoje) metu buvo atrastas neįprastas molinis aparatas ir indai, kuriuose galėjo būti laikomi kvepalai. Tai galėjo būti primityvus distiliavimo įrenginys, sukurtas 3 tūkst.pr.m.e. Panašus indas, datuojamas 2 tūkst. pr.m.e. rastas ir Afganistane.
Mezopotamijos dantyraščio lentelėse (XIII – XII a. pr Kr.) aprašyti kiaušinio formos, viduje turintys spiralę indai, kurių paskirtis nenurodyta. Jie panašūs į Arabijos pusiasalyje rastus indus, kurie kaip yra žinoma, buvę naudojami distiliacijai. Archeologiniai tyrimai leidžia teigti, kad kedrų aliejų egiptiečiai naudojo prieš 5000 metų balzamavimui. Gal tai buvo pirmasis „distiliuotas" aliejus , tačiau to laiko distiliavimo procesą sunku įsivaizduoti ir jis yra atviras įvairioms spekuliacijoms.
Taigi kvapiųjų medžiagų panaudojimo istorija paini, sudėtinga ir visuomet intriguojanti, apipinta daugybės būtų ir nebūtų istorijų, susijusi su alchemija ir pirmąja parfumerija, su religiniais ritualais ir seniausia žmonijos medicina, su Rytais ir pirklių kelionėmis...
XIX a. vakarietiškame aromatų pasaulyje įvyko du svarbūs pasikeitimai. 1867 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje kvepalai ir muilai buvo demonstruoti atskirai nuo farmacijos skyriaus, sudarydami nepriklausomą areną „kosmetikai". Dar svarbesniu tapo 1868 m. pirmojo sintetinio kvapo – kumarino – pagaminimas (jis kvepėjo šviežiai nupjauta žole). Po 20 metų, 1888 buvo susintetinti muskuso, vanilės ir žibuoklės cheminiai analogai. Dabar šį sąrašą sudaro šimtai ir tūkstančiai sintetinių kvapų, bet jie netinkami medicininiam naudojimui.
XX a. pasauliui besižavint technologijomis ir jų teikiamais sintetiniais produktais iškilo įporeikis atnaujinti terapinį natūralių aromatinių medžiagų vartojimą. Kvepalų industrija galutinai buvo atskirta nuo medicinos, tačiau palaipsniui sugrįžo prie savo ištakų.
1928 m. prancūzų chemikas Rene-Maurice Gattefosse pirmą kartą panaudojo terminą „aromaterapija". Jo susidomėjimą terapinėmis eterinių aliejų savybėmis paskatino sprogimas laboratorijoje (šeimyninis Gattefosse verslas buvo parfumerija). Jis smarkiai apdegė ranką ir atsitiktinai įmerkė ją į vonelę su levandos eteriniu aliejumi. Savo nuostabai Gatefozė pamatė, kad ranka sugijo neįtikėtinai greitai ir be randų.
Dar po keliolikos metų keletas žmonių, įkvėpti Gatefozės atradimo, ėmė naudoti eterinius aliejus gydomaisiais tikslais. Prancūzų gydytojas, armijos chirurgas Jean Valnet, II Pasaulinio karo metais naudojo čiobrelio, gvazdikėlių, citrinos ir ramunėlių eterinius aliejus žaizdų ir nudegimų gydymui. Jis pastebėjo ir kitą dalyką, kad kvapai gydo psichinius sutrikimus. Daktaro J.Valnet knyga „Aromaterpijos praktika" buvo išversta į anglų kalbą ir ją pastebėjo talentingas masažuotojas Robert Tisserandt, kuris labai susidomėjo knygoje pateiktomis idėjomis ir pritaikė savo praktikoje. Vėliau jis parašė žinomą knygą „Aromaterapijos menas".
1960 m. austrų kilmės biochemikė Marguerite Maury surado būdą kaip panaudoti eterinius aliejus ant odos. Ji į aromaterapiją įvedė bazinius aliejus – augalinius aliejus. Maišydama bazinį aliejų su nedidelėmis eterinių aliejų dozėmis Maury galėjo kurti reikiamą mišinį pagal gydomąsias savybes ir kvapą. šitas metodas žaibiškai išpopuliarėjo ir buvo pradėtas naudoti masažo praktikoje, ypač Anglijoje, o vėliau ir Amerikoje.
Eteriniai aliejai
Stebuklingai kvepiantys lašeliai – mira, frankinsensas, nardas, ambra, muskusas, žinomi mums iš Biblijos tekstų buvo vertinami dar ikibiblijiniais laikais ir pirkliai už juos uždirbdavo gražaus pinigo. Tačiau jie buvo laikomi ne tik prabangos preke. Aromatiniai aliejai, išdistiliuoti ar kaip kitaip „ištraukti" iš gėlių žiedų ir žolių, medžių lapų ir žievės, medienos ir šaknų, šimtmečiais naudojami sveikatai ir grožiui palaikyti. Kvepiantys skysčiai - švelni ir veiksminga priemonė ligų, stresų, organizmo sutrikimų gydymui buvo žinomi egiptiečiams ir asirams, babiloniečiams ir šumerams.
Kiekviena esencija dėl savo ypatingų savybių palengvina mažiausius sveikatos nusiskundimus ir gydo rimtas ligas. Daugelis aromatinių aliejų gali būti sėkmingai naudojami visų mūsų bėdos – silpnos imuninės sistemos – stiprinimui. Eteriniai aliejai, padėdami nuvargusiam organizmui atstatyti jėgas, stiprina gynybines organizmo reakcijas.
Eteriniai aliejai mažina skausmus, gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, gydo žaizdas, naikina virusus ir bakterijas, yra ypač veiksmingi nėštumo ir gimdymo metu ir gydant mažuosius. Tai tik kelios iš augalų išgaunamų kvapiųjų medžiagų panaudojimo sritys.
Yra ir tam tikrų keblumų, susijusių su aromaterapija. Kadangi aromaterapija Lietuvoje dar nėra plačiai žinoma ir turime vos viemą kitą aromaterapijos specialistą, todėl aromaterapijos vardu neretai spekuliuoja prekybininkai. Tai pirmiausiai liečia eterinių aliejų kokybę. Pirkdami eterinį aliejų turime būti tikri, kad jis iš tikrųjų yra natūralus. Turi būti žinoma iš kur jis atkeliavo, iš kokios augalinės žaliavos ir kada buvo išdistiliuotas. Tie eteriniai aliejai, kurie parduodami Lietuvoje supermarketuose, netgi specializuotose kosmetikos ar vadinamose „aromaterapijos" parduotuvėse, ir neretai mūsų vaistinėse, tikrai nėra nei geros kokybės, nei daugeliu atveju natūralūs. Todėl jų poveikį, ypač naudojant ant odos ar inhaliacijoms sunku prognozuoti.
Pasaulyje šiuo metu natūralūs organiniai aukštos kokybės eteriniai aliejai platinami tik pačių kvalifikuotų aromaterapeutų arba parduodami specializuotose aromaterapijos parduotuvėlėse. Geros kokybės eteriniai aliejai į masinės prekybos tinklą tiesiog nepatenka. Dėl to, kad jų išdistiliuojama vis mažiau, be to jų kaina yra pakankamai aukšta ir panaudojimo sritis reikalauja bent minimalaus supratimo ir nusimanymo. Aromaterapeutas pažista savo klientus ir visuomet pasiteirauja kuriam tikslui šie perka eterinį aliejų. Be to nebūnant aromaterapeutu laisvai galima įsigyti tik keletą plačiausiai naudojamų eterinių aliejų rūšių: levandos, arbatmedžio, mėtos, ramunėlės, čiobrelio, pankolio, kadagio, eukalipto, apelsinmedžio, citrinos.
Visuomet reikia atsiminti, kad natūralūs eteriniai aliejai yra aktyviai veikiančios farmakologinės medžiagos ir jų negalima naudoti bet kaip ir bet kokių. Jei eterinį aliejų nusipirkome parduotuvėje, tai apskritai mes nežinome nei jo tikrosios cheminės sudėties, nei jo kilmės – tokiu būdu galima sukelti sau ar savo artimiesiems dermatitą arba alergiją ir paskui teigti, esą „kalta" aromaterapija.
Remiantis klinikiniais tyrimais yra patvirtinta, kad daugumas natūralių kokybiškų eteriniai aliejai, išskyrus keletą specifinių stipriai veikiančių, kurių vartojimą turi prižiūrėti kvalifikuotas aromaterapeutas arba aromatologas, juos naudojant tinkamai praskiedus, t.y. įlašinus ne daugiau kaip 2-3 lašus į vonią ar į masažinio bazinio aliejaus mišinį, alergijų ir dermatitų nesukelia. (Išskyrus citrusų eterinius aliejus, kurie nuima ultravioletinių spindulių filtrą nuo odos, todėl po masažo ar kaukės su citrusų eteriniai aliejais negalima būti saulėje bent 8 valandas). Taigi, jei mes be jokio pasirengimo ir specialios informacijos apie eterinių aliejų kokybę, jų pasisavinimo būdus ir specifines savybes imsime juos visais aprašytais būdais ir atvejais naudoti, galime sulaukti atvirkščio rezultato.
