Ji yra maistas mūsų fiziniam ir dvasiniam kūnui. Ir kainuoja tiek nedaug – tik truputį noro, pastangų ir laiko. Tačiau nepelnytai virsta prabanga, kurią sau leidžia tik nedaugelis. Gal pabandykime? Valandėlei išjunkite visus įmanomus garsus ir patogiai įsitaisę su puodeliu arbatos leiskitės į tylos tyrinėjimus.

Laima buvo stipri, guvi jauna moteris – darbu, mokslu, žmonėmis užpildytos jos dienos buvo svarbios, intensyvios, kartais varginančios, bet daugiau prasmingos nei sunkios. Ji beveik žinojo, kur link keliauja, o suklupusi žinojo, kaip eiti toliau. Dienos šviesoje Laima paslėpdavo savo vienatvę, kurią naktį primindavo tik sapnai. Rytui išaušus regėti simboliai greitai užleisdavo vietą įprastiems dienų planams, truputį išvargintoms senoms mintims ir kartais, laimei, naujoms patirtims.

Viena iš tokių buvo tylėjimo patyrimo grupė. Mintis apie galimybę nekalbėti kelias dienas žavėjo naujumu ir rimtimi. Kartu šiek tiek baugino panašumu į naktines sapnų pavidalo bausmes. Visgi smalsi drąsa atvedė pažinti tylą. Ir ne tik ją...

Siūlome Jums tylos patyrimo seansą. Pradėkite šį strapsnį suteikdami sau progą ne tik perskaityti apie tylos praktikas, bet ir patirkite buvimo tyloje malonumą 60 minučių nuo skaitymo pradžios. 

Patyriminis mokymasis turbūt yra viena iš seniausių mokymosi formų. Paprastai sakant, tai – mokymasis bedarant (angl. – „learning by doing“), suteikiantis galimybę patirti mokymosi turinį. Vakarų kultūroje mokymasis iš patyrimo, kaip mokslo objektas, atsirado socialinių mokslų tyrėjų akiratyje. 1984 metais amerikietis edukologas Deividas Kolbas sujungė kelių psichologijos, filosofijos ir edukologijos mokslininkų teorijas ir sukūrė savąją, kurioje teigiama, kad naujos žinios kuriamos keičiant savo patirtį. Jis pasiūlė holistinį, integracinį požiūrį į mokymąsi, kuris sujungia patyrimą, supratimą, pažinimą ir elgesį. Toks mokymosi procesas yra ciklinis, sudarytas iš konkretaus patyrimo, jo aptarimo ir įvertinimo, išvadų bei jų taikymo kasdieniniame gyvenime. Pabrėžiamas visų modelio sudedamųjų dalių būtinumas, nes pavieniui jos gali tapti bevertės. Tai reiškia, kad nedarant išvadų sunkiau pritaikyti praktines žinias, o neaptartas potyris gali tapti tik smagiai praleistu laiku, taigi mažiau galimybių asmenybei vystytis.

Toks mokymasis traktuojamas kaip aktyvus žinių ir prasmės konstravimo procesas, kurio metu tyrinėjamas patyrimas. Žmonės yra „veikiami“ fiziškai, aktyvinamos emocijos ir mąstymas, tad kelios viena kitą papildančios jėgos sustiprina mokymų poveikį. Patyriminiai mokymai turi nuotykio, nenuspėjamumo ir gerų emocijų atspalvio, todėl informacija įsisavinama lengviau.

Sunku pamiršti atvejį, kai kolega, dirbantis vadybos specialistu, grįžo iš kelių dienų seminaro kliūčių parke, kuriame visi įmonės darbuotojai sprendė įvairaus sudėtingumo komandines užduotis. Kupinas įspūdžių ir įgijęs daugiau pasitikėjimo savimi, jis, ilgai netrukus, ne tik padidino savo parduodamos produkcijos mastus, bet ir įkūrė atskirą vadybos procesų valdymo skyrių, kuriam dabar sėkmingai vadovauja.

Reikėtų pažymėti ir skirtumą tarp „patirties“ ir „patyrimo“ sąvokų. Pasak filosofo R. Jackūno, patyrimas – konkreti prasmė, perteikianti čia ir dabar suvokiamą reiškinį, jo savybes, ryšius. Patirtis – taip pat prasmių sistema, fiksuojanti asmeniui reikšmingas žinias, gebėjimus ir vertybes, tačiau ji klostosi kaip patyrimo apibendrinimo išdava. Todėl svarbu ne tik naujos užduoties atlikimas, bet ir vykusio proceso bei jo metu kilusių jausmų ir minčių aptarimas.

Patyriminis mokymasis vis dažniau įtraukiamas į suaugusiųjų ugdymą: įvairios užduotys ir žaidimai naudojami kaip edukacinė priemonė, kuri padeda lavinti bendravimo, konfliktų sprendimo įgūdžius, stiprinti bet kokios organizacijos komandos sutelktumą ir komunikaciją. Žygiai į gamtą, įvairūs drąsos, sumanumo, gebėjimo bendradarbiauti bei lyderiauti išmėginimai ne tik turiningai užpildo laisvą laiką, bet ir tampa pamokomis, kurios praverčia tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. 

Apie patyrimo mokymus sutikęs papasakoti netradicinius seminarus ir pažinimo renginius organizuojančios įmonės „Agentūra ŪPAS“ vadovas Darius Lomsargis teigia, jog patyriminiai seminarai iš esmės skiriasi nuo standartinių, kuriuos veda lektoriai, teikiantys žinias didaktiniu būdu. Patyrimo seminaruose žmonės patys įgyja žinių bei įgūdžių atlikdami (arba neatlikdami) vienokią ar kitokią užduotį priklausomai nuo jos įveikimo strategijos, darbų pasiskirstymo, nuostatų. Viso proceso metu atradimų link „veda“ profesionalus treneris, padedantis pamatyti, kaip ima keistis kiekvienas žmogus arba kolektyvas.

Esminis tokių mokymų principas, pasak pašnekovo, kad seminarų dalyviai, atlikdami užduotis, sprendimus priima patys ir atsako už savo rezultatą, o seminarus vedantys psichologai padeda žmonėms atsiskleisti. Vadinamųjų refleksijų metu dalyviai kartu su treneriais išsiaiškina savo pasirinktų veiksmų logiką, ieško priežasčių, kodėl nepavyko viena ar kita užduotis, atranda sprendimus.

„Toks mokymas labiausiai tinka, kai reikia paskatinti kolektyvo grupinę dinamiką, išmušti žmones iš įprastos komforto zonos, kuri tarsi siena neleidžia plačiau pažvelgti į kasdienes situacijas. Taip lengviau rasti kūrybiškus sprendimus, išryškinti kai kurių žmonių užslėptas lyderio savybes. Yra ir pavojų, nes tikrieji formalūs vadovai gali būti „nuvertinti“ savo kolektyvo, tad labai svarbu nebaigti mokymų turint asmeninių nuoskaudų ir atvirų klausimų“, – tikina Darius Lomsargis.

Kita vertus, anot įmonės „Agentūra ŪPAS“ vadovo, ir standartinius mokymus galima paversti patyriminiais programoje panaudojant įvairias netradicines užduotis. Pavyzdžiui, pokyčių valdymo seminaras gali puikiai derėti su ledo skulptūrų drožinėjimu. Vanduo kaip kintanti materija gali puikiai įprasminti įmonės ar kolektyvo pokyčius. Tik čia labai svarbu, kad pats ledo skulptūrų drožinėjimo procesas netaptų tiesiog smagiu laiko praleidimo būdu, o kolektyvas iš to galėtų pasimokyti. Todėl svarbus ir žmonių psichologinis nusiteikimas, noras rasti ir priimti naują informaciją. 

Kalbant apie patyriminių seminarų formas, pasak Dariaus Lomsargio, gana populiarios aktyvesnės ar netgi ekstremalios: virvinės užduotys, plaustų statyba. Tačiau patyriminio mokymosi sąvoka plati ir apima tokias metodikas, kurios yra saugesnės ne tik fizine, bet ir emocine prasme. Sakykime, tai gali būti meno terapija, kai per piešimą, lipdymą, šokį ar vaidinimą gilinamasi į žmogaus psichologiją, stengiamasi surasti naujus talentus ir galimybes.

Kūrybiškumą, vaizduotę, lyderystę, vadybinius įgūdžius galima tobulinti pasitelkiant aktorinio meistriškumo metodikas. Seminare siekiama pažinti ir ugdyti savo vidines galias, įvaldyti bendravimo su aplinkiniais psichologiją, išmokti priimti teisingus sprendimus.

Dar viena patyriminių seminarų kryptis – kolektyviniai sveikos gyvensenos užsiėmimai: masažavimasis, kvėpavimo, jogos pratimai, aromaterapijos naudojimas, garsų terapija, sveika pirtis. Pastarieji turi didelę išliekamąją vertę, nes žmonės seminare įgytus įgūdžius gali taikyti visur: darbe, šeimoje ir laisvalaikiu. Netradicinių seminarų įmonės vadovas teigia: „Tai lyg uždaras ratas: žmogus gerai jaučiasi, yra sveikas ir darbingas, atitinkamai tai veikia šeimą, tarpasmeninius santykius ir darbo rezultatus. Dažnai kalbame apie stresą, jo įtaką, tačiau mažai ką darome. Tad sveikos gyvensenos skatinimas yra puikus būdas sumažinti streso poveikį ir geriau jaustis.“

Pašnekovas priduria: „Tarkim, pasimokius masažavimosi, paskui labai paprasta padėti sau jaustis žvaliam ir darbingam – tereikia pasimasažuoti tam tikrus taškus galvoje ir nuovargio kaip nebūta. Nesunkiai galima sumažinti streso poveikį atliekant paprastus kvėpavimo ar minčių valdymo pratimus. šių seminarų galimybės didelės, bet svarbu tiksliai žinoti, ko žmonėms labiausiai reikia.“ Konsultantas pateikia ir vieną pavyzdį, kai organizacijos kolektyve reikia paskatinti tarpusavio susikalbėjimą.

Vienos įmonės vadovas išsakė poreikį išspręsti kolektyvo narių tarpusavio nesutarimus ir paskatinti bendradarbiauti „nutolusius“ padalinius. Žmonės buvo gana uždari, o kolektyvas daugiau moteriškas. Meno terapijos seminare dalyviai gavo užduotį – poromis piešti paveikslą ant stiklo iš skirtingų pusių. Piešinys atskleidė, kiek poros gebėjo komunikuoti ir dialogo būdu sukurti vientisą kompoziciją, kiek tai buvo monologas ir dviejų skirtingų piešinio dalių lipdymas. Paskiau ieškota būdų, kaip paversti šį „pokalbį“ abipusiai naudingu. Tokios meno terapijos priemonėmis pavyko darbuotojus „prakalbinti“, atrasti silpnąsias bendravimo ir bendradarbiavimo puses ir jas sustiprinti. Anot kolektyvo vadovų, darbuotojai po šių mokymų lyg iš naujo atrado vieni kitus, be to labai pagerėjo jų tarpusavio komunikacija. 

Turbūt retai susimąstome, kiek yra tokių kasdienos elementų, kuriuos tinkamai panaudojus galima praturtinti savo patirtį. Vienas iš tokių – tylos patyrimas. Tai asmenybės ugdymo praktika, psichologinio ir dvasinio tobulėjimo priemonė, naudojama patyriminio seminaro metu. Norint dalyvauti tylos grupėje, nereikia specialaus pasirengimo, pagrindinė sąlyga yra pasiryžimas visą numatytą laiką būti tyloje. Nusprendusiesiems dalyvauti patariama sutvarkyti savo reikalus taip, kad tuo metu niekas netrukdytų. Tylos grupėje susitariama nekalbėti (taip pat ir telefonu ar gestais) ne tik būnant kartu, bet ir tada, kai dalyviai lieka vieni ar yra namuose. Nepatariama ir skaityti, bet rekomenduojama rašyti savo patyrimo dienoraštį.

Modernioji įprastinė miesto aplinka pripildyta reikalingų ir nereikalingų garsų – toks reiškinys netgi įgyja „triukšmo taršos“ (angl. – „noise pollution“) pavadinimą. Todėl tylos ieškoma gamtoje, atsipalaidavimo bei savęs pažinimo seminaruose, ji yra daugelio dvasinių ir religinių užsiėmimų pagrindas. Rytų kultūroje įvairių religinių atmainų praktikas lydi meditacija, jos metu „išorinė“ tyla tampa viena iš priemonių „vidinei“ tylai pasiekti, nes tuomet žmogaus dėmesys nukreipiamas į vidų, taip pradedamas jausti savasis „aš“.

 Zen budizmo tradicijoje tyla įgyja ypatingą prasmę ir tampa savotišku atsakymu į kai kuriuos dvasinius klausimus, todėl šios budizmo atšakos meistrų dialogai neretai pasiekia tokį kulminacijos tašką, kuris išreiškiamas tyla. Vakaruose krikščionybės dvasiniai lyderiai taip pat pabrėžia maldos, susikaupimo ir tylos svarbą. Motina Teresė yra pasakiusi: „Tyla mums būtina, jei norime pajusti sielas.“ Vokiečių teologas M. Pickardas pabrėžia, kad tyla – tai ne tik paprastas garso nebuvimas, o „natūrali gyvybinė ir nepriklausoma jėga“.

Ar bandėte kada vasaros lauko kavinėje, pilname gyvybės mieste – judesio, kvapų ir garsų upėje – sėdėti vienas arba su artimaisiais, bet tik tylint? Neaptarinėjant visų „kitokių“ ir „kitaip“? Ar bandėt išgirsti tą žmonių miško ūžesį, kai paskiri balsai ir juoko atraižos virsta viską vienijančiu ošimu – tarsi kvėpuotų vienais plaučiais, visai kaip lapuočių tankmėje... Ar jautėte tą šilumą, kurios prisipildo krūtinė, kai gali kvėpuoti kartu su ką tik atrasta visuma?

Kalbėdami mes išeikvojame nemažai fizinės ir psichinės energijos, o tai tampa palankia „niša“ atsirasti pykčiui, nekantrumui ir nejautrumui tam, kas mus supa. Kuriam laikui nustojus kalbėti ne tik pailsima nuo garsų, bet ir sukaupiama nemažai teigiamos energijos, dėmesys sutelkiamas į vidinius procesus ir sumažinamas minčių srautas, kuris galiausiai leidžia pasiekti vidinę rimtį bei ramybę. Tyloje žmogus turi progą pamiršti ir atsiriboti nuo kasdienos rūpesčių, praplėsti savo suvokimą bei naujai pažvelgti į save, savo aplinką. Tokiu būdu ne tik išgirstami seniai negirdėti garsai, bet atveriama galimybė ir kitiems intensyvesniems pojūčiams bei vidinei darnai.

Jūsų 60 tylos minučių bus prasmingos, jeigu reflektuosite savo patirtį:

• Sugrįžkite mintimis prie tylos patirties.
• Pabandykite apibūdinti patyrimą (pavyzdžiui, raštu).
• Kokie momentai būtų verti dėmesio?
• Kaip jautėtės ir kodėl?
• Kaip ši situacija yra susijusi su Jūsų praeities patyrimais?
• Ką naujo suvokėte?

Kuo baigėsi Laimos tylos paieškos? Pirmasis nekalbėjimo vakaras viliojo žaismingu naujumu. Neklusnus telefonas, kartkartėmis siunčiantis vibruojančius kvietimus nutraukti magiškąją tylą, susitaikė su žinia: „Nuo šiandien keturias dienas praktikuoju tylą. Ačiū už supratingumą.“

Kitą dieną Laima „atsidūrė“ parke – tikrąja to žodžio prasme, nes jautėsi tarsi pirmą kartą gyvenime patekusi į romią gaiviai kvapnią žalumą su galybe čirškėjimų, giesmelių, ir virpesių. Miesto pakraščio parkas virto stebuklingu gėrybėmis knibždančiu tropiniu mišku. Į tokį patekus nereikia suklusti ar įkvėpti, kad išgirstum ir užuostum, – jis neklausdamas užgula savo drėgna vėsa ir pasiglemžia į subtiliausių melodijų improvizacinę vienybę.

Kažkada Laima galvojo turinti visus šešis pojūčius, bet nelabai apie juos mąstė: šie buvo ir tiek, daugiau ar mažiau pasitarnaudavo kasdienei veiklai. O čia paprastas tylėjimas ją įtraukia į naują pasaką ir kužda, kad ji niekada taip ir nemokėjo girdėti, regėti, lytėti, uosti!

Keisčiausia, kad, nuspaudus tylos mygtuką, išsijungė ne tik balsas, bet ir mintys, kurios iki tol siautė kasdienos darbų vėjuose uoliai it medaus nešėjos ir kiek įmanydamos stengėsi surikiuoti esamus ir ateities planus, gailėtis ir taisyti praeities darbus.

Tyla baigėsi, bet jos skambesio metu atrastas naujas būdas būti vienam ir su kitais liko kaip dovana. Vienišumas traukėsi sulig kiekviena diena. Tyliai subrendo pasiryžimas perkelti naują suvokimą ir meilę į savo kasdienį gyvenimą, darbus, žmones – draugus ir prašalaičius, po truputį skleidėsi noras klausytis ir išgirsti kitus kaskart vis giliau, vis stipriau.

Aut. Toma Jasiukevičiūtė